• Dabartinis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo agroekologinėse maisto sistemose
• Būsimas NVO vaidmuo agroekologinėse maisto sistemose

---

Dabartinis NVO vaidmuo agroekologinėse maisto sistemose

Informuotumo didinimas, investavimas, propagavimas

Tyrimais nustatyta, kad socialiniai tinklai yra bendras ir svarbus vardiklis tais atvejais, kai įvairios suinteresuotosios šalys susivienijo, kad veiksmingai spręstų gamtinių išteklių problemas ir dilemas (Bodin ir Crona, 2009).

NVO, pilietinės visuomenės organizacijoms ir vietos bendruomenių atstovams priklausantys veikėjai yra atstovaujami daugumoje tinklų, valdančių UNISECO nagrinėjamus atvejus, nors ir retai. Tyrimas atskleidė, kad pagrindinis NVO vaidmuo - didinti plačiosios visuomenės informuotumą apie pagrindines atvejo tyrimuose nagrinėjamas problemas ir daryti įtaką vykdant propagandą įvairiais lygmenimis. 

Yra šalių, kuriose NVO veikia labai aktyviai. Pavyzdžiui, Vokietijoje atvejo tyrimas buvo susijęs su intensyvia žemdirbyste ariamojoje žemėje, kurioje ypač svarbios tvarumo problemos, susijusios su biologinės įvairovės nykimu ir vandens tarša; vietiniai aplinkosaugos NVO padaliniai didina informuotumą apie žemės valdymo praktikos poveikį aplinkai.  Jie finansuoja kampanijas ir nedidelio masto priemones iš aukų, o kai kuriais atvejais kartu su vietos kaimų asociacijomis, siekiančiomis išlaikyti vietos tradicijas, įgyvendina konkrečias aplinkosaugos iniciatyvas. Jos taip pat skatina ūkininkus ir vietos bendruomenes keistis informacija apie agroekologinę praktiką ir jos naudą.  

Panašiai ir Prancūzijoje aplinkosaugos organizacijos stengiasi skatinti subjektus atsižvelgti į aplinkosaugos problemas. Siekiama remti ūkininkų perėjimą ir visą vertės grandinę prie agroekologinės praktikos (pvz., mažinti vandens taršą žemės ūkio priemonėmis). NVO netgi bendrai finansavo politinę paramą vandens baseinams, kuriuose kyla vandens kokybės problemų. 

Rumunijoje, kur smulkusis ūkininkavimas, naudingas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui, susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis, NVO yra nuolatiniai informacijos ir žinių perdavimo kanalai tarp vietos bendruomenių, politikos formuotojų, ekspertų ir akademinės bendruomenės. Jos ėmėsi informuoti ir įgalinti vietos bendruomenes, dalyvaudamos platesniuose išsaugojimo projektuose, mokydamosi tarpusavyje, keisdamosi patirtimi, padėdamos smulkiesiems ūkininkams pasinaudoti viešojo finansavimo galimybėmis ir investuodamos į vietos bendruomenei svarbią infrastruktūrą. Jos taip pat atlieka svarbų vaidmenį konsultuodamos vietos bendruomenes bendro intereso klausimais, susijusiais su jų kompetencijos sritimi, organizuodamos viešąsias konsultacijas ir atstovaudamos bendruomenėms sprendimų priėmimo forumuose, pavyzdžiui, vietos tarybose arba centrinėse institucijose, pavyzdžiui, ministerijose. Nevyriausybinės organizacijos taip pat laikomos sargybiniais, stebinčiais nacionalinio ar vietos lygmens teisės aktų pokyčius, ir šią informaciją perduoda vietos bendruomenėms bei stengiasi sudaryti palankesnes sąlygas visuomenei dalyvauti priimant politinius sprendimus, taip ugdydamos vietos gyventojų pilietinę dvasią ir didindamos vietos valdžios institucijų atskaitomybę. Jie taip pat nuolat ir aistringai propaguoja vietos gamtos ir kultūros vertybes, vietos produktus, ūkininkus ir amatininkus "išoriniame pasaulyje" - žiniasklaidoje, mugėse, konferencijose. 

Škotijoje atvejo tyrimo dilema buvo susijusi su galimybe ūkininkaujant kurti viešąją naudą (t. y. kraštovaizdžio priežiūrą turizmo ir rekreacijos tikslais), kartu išlaikant ekonominį gyvybingumą. Nevyriausybinės organizacijos gali daryti didelę įtaką žemesniu lygmeniu, susijusią su viešųjų gėrybių teikimu.

Prancūzijoje aplinkosaugos organizacijos teikia rekomendacijas ir keičiasi informacija su ūkininkais ir žemės ūkio konsultantais, kad būtų įgyvendinta agroekologinė praktika. Valdymo tinklas žemės ūkio sektoriuje yra sudėtingas, o pagrindinis pastebėtas prieštaringas klausimas yra susijęs su agroekologinės ir aplinkosaugos praktikos pasekmėmis žemės ūkio produktyvumui. Atsiranda trintis tarp NVO, žemės ūkio ir tiekimo grandinių dalyvių, o ūkininkai mano, kad tik jie patys sprendžia, kaip praktikuoti ūkininkavimą, o ne aplinkosaugos NVO ar visuomenė, įskaitant viešąsias institucijas. Taip pat yra dalis gyventojų, kurie mano, kad NVO pozicija yra pernelyg kraštutinė. 

Vengrijoje, kur projekte buvo nagrinėjama dirvožemį tausojančio ūkininkavimo tema, NVO ir (arba) pilietinių organizacijų vaidmuo susijęs su visuomenės informavimu apie dabartinių maisto sistemų, pagrįstų pramoniniu žemės ūkiu, netvarumą. Jos taip pat perduoda vartotojų interesus maisto gamybos suinteresuotosioms šalims ir bando daryti spaudimą šiems subjektams per viešosios politikos priemones. Tačiau praktiškai nustatyta, kad šių organizacijų įtaka yra nedidelė arba jos visai nėra.

Italijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama labiau diversifikuotos pasėlių sistemos kūrimui labai specializuotoje ir į rinką orientuotoje vynuogių auginimo vietovėje, siekiant padidinti vietos ūkininkavimo sistemos atsparumą. Nevyriausybinės organizacijos atlieka svarbų vaidmenį informuojant vietos gyventojus apie tvarumo iššūkius, su kuriais susiduria vietos ūkininkavimo sistema, ypač ekologinis ūkininkavimas. Latvijoje, kur didžiausią susirūpinimą kėlė tradicinio ir ekologinio pienininkystės ūkininkavimo, paremto žole, ekonominis gyvybingumas, socialiniame tinkle aktyviai dalyvauja kelios aplinkosaugos NVO, tačiau atrodo, kad jų įtaka yra nedidelė.

Būsimas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo agroekologinėse maisto sistemose

Mūsų analizė atskleidė įvairias kliūtis ir veiksnius, trukdančius arba palengvinančius agroekologinės praktikos įgyvendinimą 15-oje projekto šalių visoje Europoje. Šie veiksniai pateikti toliau pateiktame žodžių debesyje ir suskirstyti į tris pagrindines temas: 

1. Žinių ir socialinio kapitalo trūkumas; 
2. pridėtinės vertės, perdirbimo ir patekimo į rinką trūkumas;
3. Neefektyvus politikos formavimas.

15 UNISECO atvejų tyrimuose nustatytų kliūčių ir veiksnių žodžių debesis

Kaip ir kitose šio skirsnio dalyse, reikia paminėti, kad 15 atvejų tyrimai yra skirtinguose perėjimo prie agroekologijos etapuose ir apima atvejus, kai kai kuriais atvejais pagrindinis dėmesys buvo skiriamas perėjimo prie agroekologijos inicijavimui, o kitais atvejais - jau taikomos agroekologinės praktikos tobulinimui ir (arba) rėmimui:

• Perėjimo pradžia - kaip pradėti perėjimą prie tradicinės žemdirbystės sistemos, įgyvendinant daugiausia laipsniškus pokyčius žemdirbystės sistemose. Tai buvo Austrija, Šveicarija, Vokietija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Vengrija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Suomija.
• Stiprinantys pavyzdžiai - kaip sustiprinti perėjimą prie įprastinių ūkininkavimo sistemų, kuriose jau taikoma agroekologinė praktika, pertvarkant ūkininkavimo sistemą ir (arba) visą maisto sistemą. Tai Čekija, Ispanija, Italija, Lietuva, Latvija, Rumunija, Latvija, Ispanija, Italija.

Kai kuriuose atvejo tyrimuose pagrindiniai tvarumo klausimai yra socialinio ir ekonominio pobūdžio (CZ, ES, LT, LV, RO), kituose - aplinkosaugos (CH, DE, FI, FR, HU, IT, SE) arba ir socialinio, ir ekonominio, ir aplinkosaugos (AT, GR, UK).
Kiekvieno atvejo tyrimo vietos daugiašakė suinteresuotųjų subjektų grupė kūrė strategijas, kuriomis sprendžiamos pirmiau minėtos atitinkamo agrarinio ir ekologinio perėjimo kliūtys ir varomosios jėgos. 

Šiose strategijose, su kuriomis galima susipažinti 3.4 ataskaitoje "Pagrindinės agroekologinių ūkininkavimo sistemų Europoje kliūtys ir bendrai sukurtos strategijos joms šalinti", siūloma keisti ūkininkavimo sistemos valdymą ir rinkos bei politikos paskatas, kurios turėtų padėti agroekologiniam perėjimui. Strategijose nurodomi įvairių veikėjų vaidmenys socialinėje-ekologinėje sistemoje, kurios dalis yra ūkininkavimas, ir už jos ribų, ir kaip jie gali bendradarbiauti, kad pašalintų kliūtis ir paskatas ir palengvintų ūkininkams agrarinės-ekologinės praktikos įgyvendinimą.

Atsisiųsti:

D3.4 - Report on key barriers of AEFS in_Europe and co-constructed_strategies (pdf)

           D3.4 - Annex 1 Inventory barriers drivers (xlsx)

Nustatėme, kad pagrindinis sėkmingo perėjimo prie agroekologijos aspektas yra geresnės žinios apie agroekologinės praktikos naudą ir ekonomines galimybes, švietimo, mokymo ir mokymosi visą gyvenimą svarba, taip pat brandus socialinis kapitalas ir sustiprėję bendradarbiavimo veiksmai bei kolektyvinės institucijos agroekologinėse vertės grandinėse. Tokius procesus turi remti politika ir viešasis sektorius, sprendžiantys ekonominio išnaudojimo, patekimo į rinką ir galios santykių, taip pat per didelio vartojimo ir maisto švaistymo maisto grandinėse problemas, turinčias poveikį visuomenės sveikatai, socialiniam teisingumui ir apsirūpinimo maistu saugumui.

Nevyriausybinės organizacijos turi prisidėti prie žinių ir socialinio kapitalo, kuris yra pagrindinė kliūtis agroekologijai Europoje, kūrimo.

Dažniausiai įvardijama agroekologijos kliūtis yra žinių apie konkrečią agroekologinę praktiką ir jos teikiamą naudą tvarumui, ekonomines galimybes ir su jomis susijusius neaiškumus kuriant pridėtinę vertę iš agroekologiniu būdu pagamintų produktų trūkumas. Tokios kliūtys nurodytos daugumoje atvejų tyrimų, ir tai atspindi, kad agroekologinis ūkininkavimas reikalauja daug žinių. Šios kliūtys iš tiesų daugiausia susijusios su ūkininkų žinių trūkumu, tačiau jos taip pat rodo, kad profesinėse mokyklose dirbantiems konsultantams ir mokytojams reikia specialių žinių. Susijęs trūkumas - ribotas dalyvių veiklos koordinavimas ir net dalijimosi žiniomis tinklų trūkumas. Neturėdami kolegų tinklų, kuriuose būtų galima dalytis patirtimi ir žiniomis, ūkininkai jaučiasi nepajėgūs įgyvendinti agroekologinės praktikos, o institucinės paramos trūkumas gali sukelti vienišumo jausmą ir ūkininkų nuovargį (pvz., Lietuvos ir Rumunijos atvejų tyrimai). 

Daugeliu atvejų taip pat buvo įrodymų, kad dėl silpno socialinio kapitalo, ūkininkų individualizmo ir tarpusavio konkurencijos mažėja gebėjimas ir noras bendradarbiauti. Rytų Europoje nenorą bendradarbiauti galima paaiškinti neigiama nacionalizuotų kolektyvinio žemės ūkio sistemų patirtimi. Pasitikėjimo ir pasitikėjimo žemės ūkio kooperatyvais stoka ir dėl to mažas noras bendradarbiauti yra glaudžiai susijęs su ekonominėmis kliūtimis. Pavyzdžiui, nepakankamas noras kooperuotis gali trukdyti bendrai pirkti sandėliavimo ir perdirbimo infrastruktūrą arba vykdyti tiesioginę prekybą.

Šios išvados rodo, kad reikia imtis veiksmų pasitikėjimui ir socialiniam kapitalui stiprinti, o tai yra ilgalaikis procesas, kuriame neabejotinai svarbus vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms.
Vokietijoje, kuri yra pradedanti mažesnio žemės dirbimo, pasėlių įvairinimo ir tarpinių pasėlių kūrimo studiją, NVO vaidmuo kuriant žinias gali ir toliau remti agroekologiją derlingomis sąlygomis, kai ūkininkų sprendimų priėmimo procesui įtaką daro informacijos srautas ir sutartiniai susitarimai su įvairiais dalyviais bei jų teikiamos taisyklės. Tarp jų yra subjektai, teikiantys konsultacijas ir skatinantys gebėjimų ugdymą, vertės grandinės dalyviai ir vietos bendruomenių asociacijos, atstovaujančios aplinkosaugos problemoms ir konkrečių grupių interesams. 

Vengrijoje, kuri yra inicijavimo atvejis, taip pat vykdo dirvožemį tausojantį ūkininkavimą, NVO ir (arba) pilietinės organizacijos turi labiau bendradarbiauti, o tai galėtų būti nacionalinė dirvožemio tausojimo platforma; ji taip pat turėtų apimti vertės grandinės dalyvius, valdžios institucijas ir administraciją, mokslininkus, vartotojus ir žiniasklaidą ir turėtų veikti kaip konsultacinė taryba politikos formavimo srityje ir kaip priemonė, stiprinanti mokslo, politikos ir praktikos sąsajas. Nevyriausybinės organizacijos taip pat reikalingos siekiant didinti vartotojų informuotumą apie dirvožemį kaip svarbų gamtos išteklių ir padėti sutrumpinti tiekimo grandinę. 

Rumunijoje, kuri yra geresnio gamtos apsaugos ir ekonominio gyvybingumo balanso smulkiojo ūkininkavimo srityje pavyzdys, NVO ir pilietinės iniciatyvos yra vienas iš veiksnių, skatinančių didėjančią vietinių ir kokybiškų maisto produktų paklausą. Kelios iniciatyvos teikia neįkainojamą pagalbą ūkininkams, kurie kreipiasi dėl ES subsidijų ar finansavimo. Jos sukuria naujas smulkiųjų ūkininkų ir vietinių produktų populiarinimo aplinkybes ir priartina vartotojus prie gamintojų. Tai padeda sumažinti ekonominius tradicinio ūkininkavimo suvaržymus. Šie subjektai taip pat padeda mažinti informacijos ir dalyvavimo priimant viešuosius sprendimus atotrūkį. Visi šie NVO šiuo metu atliekami vaidmenys bus svarbūs ir ateityje, kai, siekiant paremti agrarinę ir ekologinę praktiką, bus būtina daugiau dalytis žiniomis, suteikti daugiau galimybių patekti į rinką ir patobulinti politinę bei teisinę sistemą. 

Švedijoje, kuri yra atrajotojų ūkininkavimo įvairinimo pradininkė, vartotojų paklausą daugiausia lemia tai, kas yra prieinama ir parduodama. Mažmenininkai, maisto pramonė, nevyriausybinės organizacijos, viešosios agentūros ir žiniasklaida yra svarbūs veikėjai, formuojantys vartotojų paklausą, ir jie galėtų padėti augalinio maisto didėjimo tendenciją paversti diversifikacijos varomąja jėga.

Istorijų žemėlapiai

UNISECO pateikia labai įdomių išvadų, gautų atlikus įvairių geografinės ir kultūrinės aplinkos atvejų tyrimus. Kiekviename istorijų žemėlapyje dalyvauja skirtingos suinteresuotosios šalys, įskaitant NVO / pilietines organizacijas ir vietos bendruomenes. Čia rasite įkvėpimo ar pavyzdžių, kaip NVO / pilietinės organizacijos ir vietos bendruomenės imasi veiksmų įvairiose srityse - nuo anglies dvideginio neišskiriančio pieno ar tvarių vaisių iki vandens kokybės ar mažų pieno ūkių išlaikymo. Taigi bendruomenėms visoje Europoje vienas ar keli pavyzdžiai gali būti aktualiausi. Daugiau informacijos rasite visame istorijų žemėlapių rinkinyje

VISUS PASITIKIMŲ STUDIJŲ APRAŠUS PERŽIŪRĖKITE ČIA (anglų kalba)

VIEW ALL CASE STUDY STORYMAPS HERE (in English)