Agroekologinių žinių centras

Politikos rekomendacijos

Politikos priemonės, skirtos žinioms skatinti ir bendradarbiavimui remti, yra pagrindinės priemonės, skatinančios perėjimą prie agrarinės aplinkosaugos Europoje, ypač ten, kur ūkiai susipažįsta su agrarinės aplinkosaugos praktika ir turi sukaupti žinių bazę. Parama konsultavimo paslaugoms yra agroekologinių perėjimų, kurie apima perėjimą nuo daug sąnaudų reikalaujančios gamybos paradigmos prie daug žinių reikalaujančios gamybos paradigmos, pagrindas. Bendradarbiavimo priemonės gali padėti kurti sinergiją tarp skirtingų maisto grandinių ir jų viduje, palaikyti gebėjimų stiprinimą ir skatinti vartotojų dalyvavimą. Agrarinės aplinkosaugos išmokos ir išmokos investicijoms turėtų būti toliau pritaikomos ir orientuotos į konkrečius ūkių tipus (pvz., mažus ir vidutinius ūkius), kad būtų sudarytos palankios sąlygos platesniems pokyčiams ir užtikrintas naujos praktikos pastovumas. Tokių priemonių yra Bendrosios žemės ūkio politikos kaimo plėtros programoje, tačiau jas būtų naudinga pakoreguoti ir nukreipti taip, kad agroekologija taptų prioritetu. Rezultatais pagrįstos išmokos už agroekologinę praktiką yra svarbios naujoviškos priemonės, kurių nauda pastebima vykdant bandomuosius projektus. Ūkininkų įtraukimas į rezultatų stebėseną galėtų padidinti priemonių ekonominį efektyvumą. 

Perėjimui prie agroekologijos reikalingi vidutinės trukmės strateginiai planai, galintys paskatinti pokyčius ūkių lygmeniu ir sudaryti sąlygas laipsniškai didinti agroekologijos mastą teritoriniu lygmeniu:

  • gerinant ūkininkų žinias apie agroekologijos naudą aplinkai ir ekonomines galimybes, bendradarbiaujant ir mokantis tarpusavyje, integruojant dabartinių EIP-AGRI veiklos grupių patirtį;
  • didinant vietos subjektų gebėjimus kurti agroekologinius tinklus ir ilgalaikį horizontalųjį ir vertikalųjį bendradarbiavimą maisto grandinėje, įgyvendinant specialias iniciatyvas, kuriose dalyvauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tai apima glaudesnį ūkininkų bendradarbiavimą vykdant bendrą sandėliavimo, perdirbimo ir rinkodaros veiklą ir vertės grandinės dalyvių, įskaitant prekybininkus, mažmenininkus, restoranus, mokyklas ir vartotojus, dalyvavimą kuriant vertės grandines, kuriose pripažįstami agroekologinio ūkininkavimo ir maisto sistemų reikalavimai ir nauda. Tai padidintų ūkininkų derybinę galią ir pridėtinę vertę, taip sumažinant agroekologinio ūkininkavimo sistemų priklausomybę nuo valstybės paramos;
  • ūkininkavimo sistemų tvarumo standartų tobulinimas, kai ūkininkams suteikiama didesnė atsakomybė ir atlygis už aplinkosauginių tikslų pasiekimą, taip pat taikant naujas rezultatais grindžiamas agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemones;
  • privačių schemų ir vertės grandinės iniciatyvų suderinimas su viešaisiais tvarumo standartais, kaip numatyta strategijoje "Nuo ūkio iki stalo";
  • įtraukti agrarinės ekologijos principus ir praktiką į mokyklų mokymo programas, apimančias maisto gamybos ir vartojimo principus, žemės ūkio praktiką ir socialinę atsakomybę;
  • gerinti žemės ūkio politikos formavimą ir valdymą bei taikyti platesnę maisto sistemos perspektyvą agroekologiniams perėjimams, kad būtų pasiekti Europos žaliojo susitarimo tikslai.

Konkrečios rekomendacijos, atsižvelgiant į skirtingus agrarinės ir ekologinės transformacijos kontekstus 15 Europos šalių atvejų tyrimuose, buvo apibendrintos atvejų tyrimų politikos santraukose.

Politikos santraukos

Austria

Czech Republic

Finland

France

Germany

Greece

Hungary

Italy

Latvia

Lithuania

Romania

Spain

Sweden

Switzerland

United Kingdom

Project level briefs